Tema
Populiariausi
Sekite naujienas socialiniuose tinkluose      

Vytautas Biekša: Architektas gali tik feilint

2020 m. spalio 5 d.

Vytautas Biekša: Architektas gali tik feilint

Su Vytautu Biekša susitikom šeštadienio popietę „Processoffice“ architektų studijoje, kurioje jis yra vienas iš trijų partnerių. Kampe buvo suręstas parodos, prie kurios jie dirbo, prototipas, ant lentynų sukrauti maketai, o erdvėje tankiai sustatyti darbo stalai – pastarieji metai studijai buvo sėkmingi. Jie laimėjo keletą didelių projektų – Kėdainių tilto Kaune ir Kauno rotušės rekonstrukcijos konkursus. Didžiausias „Processoffice“ proveržis įvyko nugalėjus Latvijos nacionalinio muziejaus konkurse 2010 m., kai dar jauni ir mažai žinomi architektai pasiglemžė labai patrauklų projektą, pasiūlydami radikalią strategiją – palikti pastatą tokį, koks jis yra. Tai iki šiol ryškiausias studijos darbas, kartu gerai iliustruojantis jų požiūrį į architektūrą. „Processoffice“ projektai kuriami labai gerai įvertinus aplinką ir tai, kas joje yra. Atrodytų, kad taip dirba dažnas architektų biuras, tačiau realybėje į kontekstą atsižvelgiama tik iš dalies – tiek, kiek to reikia norint gauti statybos leidimą. Kitas dalykas, kurio sėkmingai išvengia ši komanda – darbas su pseudokontekstu, kuomet naiviai įsivaizduojama, kad Lietuvoje galima įdiegti olandišką planavimą, šveicariškas detales ar danišką gyvenseną, o tai ypač gaju šiuo metu, kai internete galima išvysti daugybę puikių, pavydą keliančių pavyzdžių. Pokalbio su V. Biekša metu tapo aišku, kad jis, o kartu ir biuro komanda suvokia, jog tokie užmojai nerealūs, todėl reikia geriau suprasti, kas unikalaus yra gimtojoje šalyje ir kaip esamus trūkumus paversti privalumais. Galbūt todėl studijos darbuose galima įžvelgti, kad svarbiausia – ne spalvos, madingos formos, medžiagos, šmaikšti idėja, bet strategija – taktiškai aiškiai ir paprastai išdėliotų elementų, funkcijų ar srautų derinys, apie kurį paskui atsiranda estetika bei formos. Latvijos nacionaliniame muziejuje tai buvo strategija išorę išsaugoti nepakitusią, Kauno Kėdainių tilto konkurse – pėsčiųjų ir dviračių taką palikti tik vienoje Santakos parko pusėje. Akivaizdžiai kontroversiškuose projektuose, kaip Gintaro Songailos pastatai ar Vilniaus oro uostas, V. Biekša mato daug įdomių momentų, kurių neverta nurašyti, priešingai, juos reikia studijuoti ir geriau suprasti. Nes, perkandę šiuos mums būdingus dalykus, geriau pažinsime save pačius.
Susitikome ne aptarti „Processoffice“ projektus ar darbo stilių – tai tiesiog buvo dialogas apie dabartinę architektūros bei architektų padėtį, bandymas geriau suvokti visą mus supantį chaosą ir iš kur atsiranda poreikis kurti nepastebimas architektūrines intervencijas. V. Biekša pokalbį pradėjo iškart plėšdamas politiškai korektišką architekto kaip didaus kūrėjo, žmogaus, galinčio pakeisti visuomenę ir architektūrą kaip idealizuotą meno sritį, kaukę. Viso interviu metu galima buvo justi kritišką požiūrį į architekto profesiją, tačiau tai nepriminė bumbėjimo, jog viskas blogai, veikiau nuoširdų susidomėjimą, kodėl taip yra, norą visą šią situaciją suprasti. Kaip pačioje pokalbio pabaigoje pasiūlė V. Biekša – galbūt mes čia, Lietuvoje, Vilniuje, jau turime labai konkretų naujosios architektūros manifestą, kurio visai nepastebime ir neįvertiname?

Kaip apibūdintumėte šiuolaikinę architekto situaciją?

Architektas yra visiškai apgailėtinas personažas. Ir galios prasme, ir komerciškai žiūrint, kokias mes prisiimam rizikas, kiek uždirbam pinigų, koks yra mūsų atsakomybės ir užmokesčio santykis – tai visiškai neadekvatu. Bet kažkaip per šį naivumą, kurio jokiais būdais nereikia nuvertinti, kai kas pavyksta. Jeigu nori valdyti savo projektą, sprendimus, ne vien interjero dizainą, turi būti ne tik samdomas architektas, pavaldus generaliniam projektuotojui, rangovams, realiai formuojantiems dienotvarkę, viską derinantiems su miestu, bet privalai eiti priekyje ir prisiimti dar daugiau atsakomybės.

Ar per tą laiką, kol dirbate architektu, įvyko kažkokių pokyčių?

Man sunku pasakyti, ar per pastaruosius 15 metų architektų esminė paskirtis kažkaip pakito. Iš esmės niekas nesikeičia. Tiesa, kalbant apie architektūrą, projektų lygis gerėja, taip pat atsiranda proveržis miesto supratime. Pradedama suvokti, kad taškinis užstatymas ir automobilių stovėjimo aikštelės perimetru nėra idealus sprendimas. Bet kur Lietuva mirtinai atsiliko, tai viešajame sektoriuje, kuriame mūsų biuras daug dirba. Nesukurta gera viešųjų pirkimų infrastruktūra. Pernai galbūt buvo tie metai, kai skelbta daug konkursų, tačiau, lyginant su Estija, kurioje bene kas mėnesį atsiranda po naują konkursą mokyklai projektuoti, supranti, kad mes velkamės užnugaryje.

Bet per šį laiką smarkiai pakito estetika. Atviras betonas – jokia naujiena, dabar kartais, ypač užsienyje, baigtus projektus sunku atskirti nuo statybų aikštelių, judama ekstremalaus asketiškumo link. Ar toks estetinis poslinkis kažką atspindi?

Silpniausia architektų vieta – per didelis dėmesys estetikai. Kaip korporatyviniam pasaulyje ima juokas, matant vienodus biurų pastatus, taip galima šaipytis iš architektų, bandančių siekti ultraminimalizmo, madų. Ypač didelės pastangos sumodeliuoti statybų aikštelės estetiką yra labai dirbtinos. Aišku, malonu sukurti kažką stilingai, gražiai ir t. t. Bet tuomet atsitrauki ne į meninę, o į estetinę kategoriją. Lygiai taip pat yra daug meno, kuris labai estetiškas, gražus ir galbūt net sudėtingai realizuojamas, bet jis nieko nesako, jokių naujienų, neverčia galvoti. Tuomet prasideda rungtyniavimas, pas ką grubesnis betonas ir stiklas su geriau paslėptu rėmu.

Latvijos nacionalinis meno muziejus, lankytojams atverti archyvai. Norbert Tukaj nuotrauka

Jūsų projektas Rygoje – Latvijos nacionalinio muziejaus rekonstrukcija – yra radikaliai minimalus, nes jį įgyvendinus vizualiai niekas nepasikeitė, pastato išorė liko tokia pati, nors realybėje jis smarkiai išsiplėtė, atsirado naujos funkcijos. Esate ir anksčiau siūlę panašias strategijas, pavyzdžiui, palikti Profsąjungų rūmus ant Tauro kalno, juose įrengiant koncertų salę. Ar tai nauja tendencija kurti taip, kad architekto darbas, pokyčiai nelįstų į akis?

Nieko naujo čia nėra. Kažkada turėjome tokį projektą Pavilnyje, jaunai porai, jis nepastatytas. Ten taip pat stengėmės dirbti su esamybe ir ieškoti atsakymo, kas yra Pavilnio tradicinė architektūra. Mums tai silikatinėm plytom apmūryti susmigę medinukai – tą ir pasiūlėm klientams: trys statiniai – vienas naujas, vienas esamas, vienas tvartas – sujungti stikline galerija. Paveldo ir naujos architektūros ryšys. Mintį, kad reikia labai įdėmiai žiūrėti į tai, kas jau yra, vystome ne pirmą kartą. Grįžtant prie projekto Rygoje, tuo metu buvo jaučiamas 2008-ųjų ekonominės krizės efektas. Konkursas vyko 2010 m., ekstravagantiški muziejai jau atrodė praeitis. Pagrindinės kritikos savo projektui, nepaisant to, kad buvome labai jauni, susilaukėme už tai, kad Latvijos nacionalinio muziejaus konkursas buvo tokia proga sukurti kažką įspūdingo, o mes iš esmės nieko nepadarėme – visą naują architektūrą sukišom po žeme! Kaip taip gali būti?! Bet visas šis kuklumas kilo kaip visuomenės baimės statyti (eksperimentuoti) istorinėje aplinkoje refleksija, o gal tai platesnio architekto neįgalumo išraiška. Architektas gali tik feilint. Gali arba labai feilint, arba truputį mažiau. Pasiekti naujovių negali, jis yra įkalintas tarp statybų techninių reglamentų, gaisro saugos ir kitų konsultantų, daugybės žaidėjų ir faktorių – nuo politikos iki statybų kokybės. Kažin, ar žmonės mato architektūrą kaip progreso variklį ar didžiausių inovacijų sritį. Pusiau sąmoningom pastangom fiksuojame visuomenės raidą ir, manau, tik retais atvejais pavyksta pagauti aukštesnį šios kreivės tašką. Gali skambėti pesimistiškai, bet tai labiau mąstymo kryptis ar veiklos strategija, bandant nukreipti dėmesį į esminius dalykus.

Latvijos nacionalinis meno muziejus. Norbert Tukaj nuotrauka

Taigi, kuklumo tendencija architektūroje atsirado ne iš gero gyvenimo?

Taip. Man asmeniškai įdomiausia kūrybos dalis, kai pamatai galimybę pakeisti kažką įprasto, iš pirmo žvilgsnio nekvestionuojamo, ir vien tos minties jau beveik užtenka. Lietuvoje architektūra kol kas nėra tokia, kad galėtume padaryti labai geras detales ar sugalvot kažkokį fantastišką mūrą kaip flamandai, nei inžinierių turim, kurie idealiai įgyvendintų super high-tech konstrukcijas, kai viskas suploninta iki minimumo. Tuomet tenka grįžti prie visiškų pagrindų – nedidelėm intervencijom pakeisti esamą situaciją, taip sukuriant naują funkcinę ir estetinę kokybę. Muziejuje Rygoje mums pavyko atlikti tokį radikalų veiksmą – vizualiai atverti lankytojams įprastai uždarus archyvus. Net vieni garsiausių Olandijos architektų MVRDV nagrinėjo mūsų projekto eksponuotus meno archyvus, kai patys projektavo meno saugyklas Roterdame. Mums tai didelis pripažinimas.

Galbūt šis santūrumas architektūroje veda prie didesnio nuoširdumo?

Klausimas, kas nuoširdžiau – ar Gintaro Songailos namai, ar „Bruther“ [prancūzų architektūros biuras – A. R.], kurie kuria visiškai pliką architektūrą. Kažkada eidamas Architektūros parko paupiu pamačiau G. Songailos „tą visą“ ant kalno – ten yra fantastika, olimpinis Sočis. Apie jį reikėtų parašyti knygą. Man jis labai įdomus, vulgarumas architektūroje kažkuria prasme man patinka, bet gal tai geriau vadinti tradicionalizmu (tradicine statyba), tyliai užtikrinančiu miesto augimą. Įdomu, jog nuo 2000-ųjų turbūt kas trečias namas centre yra suprojektuotas G. Songailos. Jokių viešųjų ryšių, jokio dalyvavimo diskusijoje, tiesiog produkcija.

Vilniaus oro uostas. Google Earth fragmentas

Esate minėjęs, kad Vilniaus oro uostas jums yra vienas įdomiausių šio miesto pastatų. Kodėl? Juk tai gana nususęs ir prastai funkcionuojantis statinys. Kas ten įdomaus?

Tai pastatas-žvaigždė, visi, kas netingi, apie jį parašo. Mane visada šokiruoja mūsų atsisakymas suprasti bendrą gėrį ir sistemiškumą, atrodo, nuo politikos iki mokyklų renovacijų, kai atskirai atnaujiname fasadus, atskirai vidų, atskirai langus, atskirai ventiliaciją. Viso šito feilo koncentracija yra Vilniaus oro uostas. Taip pat nepamirškim, kaip jis atrodo plane. Birkos plano pastatas, meme’as atvykstantiems svečiams, tai farsas, komedij.

Prieš kelis mėnesius buvo pristatytas dar vienas Vilniaus oro uosto išplėtimas, naujas VIP terminalas, naujos jungtys, viešo transporto stotis, saugomos stalininės architektūros problematika. Tačiau, eilinį kartą, diskusija vyko išskirtinai architektūros tema, nepaliečiant platesnio konteksto. Pradėkime nuo to, kad sovietmečiu oro uostas tarnavo kaip galinė stotelė skrydžiams tik į vieną rytų pusę – Sovietų sąjungą, o visos vėlesnės rekonstrukcijos buvo koncentruotos vien į atskirų pastato problemų sprendimus. Anksčiau ir dabar visiškai ignoruojamas paprastas pastebėjimas, kad, kitaip nei Vilniuje, dauguma oro uostų statomi išilgai pakilimo takų, užtikrinant galimybę juos plėsti pagal laikmečio poreikius. Oro uostai visada yra nuolatiniame persidarymo būvyje – virsme į prekybos centrus, prisitaikyme prie saugumo reikalavimų pokyčių, bet Vilniaus oro uostas turi net formos manifestaciją, tai tikra stilių maišalynė. Tačiau ten ne vien architektūrinis dizainas, yra tokių specifinių momentų, kaip, pavyzdžiui, du laiptukai, tave pasitinkantys grįžus, nors pagal Statybos techninius reikalavimus taip negali būti, turėtų būti mažiausiai trys. Poliruoto granito pandusai, tualetų išdėstymas, nors yra ir tikrai puikių postmodernizmo architektūrinių detalių… Visam tam reikėtų rimto tyrimo. Ką ir kalbėti apie chaotišką veikimą ir vidaus planavimą, kuris vietiniams problemų nesukelia, tačiau užsieniečiai klaidžioja – prisiminkite, kaip grįžtantys vilniečiai sėda į taksi išvykimo zonoje. Nors aviacija nėra ta sritis, kur norėtum, kad kažkas kažką interpretuotų ne pagal instrukcijas. Vilniaus oro uostą reikia įpaveldint ne kaip pastatą, bet kaip kondiciją. Nematerialusis paveldas, kaip sutartinės.

Galbūt Vilniaus oro uostas atspindi platesnę šalies architektūros situaciją?

Vertinant bendrą kontekstą, į tai, kad Vilnius sparčiai plėtėsi į laukus, ignoruodamas Naujamiestį, kuriame yra aiški urbanistinė sistema, prekybos centrus miestų centruose, kolektyvinių sodų transformaciją ir kitus pavyzdžius, galim matyt, kad mes nesugebam planuoti. Sunku įvardinti, ar tai nuovargis nuo sovietinio planavimo, ar taip reiškiasi mentalitete glūdintis netikėjimas miestu. Reikėtų išsamaus tyrimo apie šį reiškinį ir nemanau, kad tai yra vien tik problema. Sakyčiau, ši atsitiktinai besikurianti architektūrinė įvairovė kartais pasiūlo patrauklią aplinką, gal net dažniau, nei mes norime ją pastebėti.

Architektas Vytautas Bieška. Ievos Mekšrūnaitės nuotrauka

Vis dėlto Lietuvoje nestinga architektų ir urbanistų, kurie linkę viską planuoti sistemiškai, galbūt nematydami šios realybės arba tiesiog norėdami su ja kovoti. Bet galbūt galima šitą chaosą matyti pozityviai ir jį laikyti sistema?

Esu beveik tikras, kad tai manifestas. Kaip Remo Koolhaaso knyga „Karščiuojantis Niujorkas“ (Delirious New York) yra manifestas apie susigrūdimo kultūrą (culture of congestion), nes ta idėja nors ne visai, bet beveik veikia, taip ir ši – beveik veikia. Aišku, tai ne iki galo tvaru, bet klasikinis planavimas irgi ne visados tenkina poreikius.

Kalbino Andrius Ropolas.