Tema
Populiariausi
Sekite naujienas socialiniuose tinkluose      

Rotor: Išlaisvinant modernistinį paveldą. Brouckère’o dangoraižio Briuselyje rekonstrukcijos atvejis

2020 m. spalio 9 d.

Rotor: Išlaisvinant modernistinį paveldą. Brouckère’o dangoraižio Briuselyje rekonstrukcijos atvejis

„Mes visuomet skirstėme elementus pagal jų priklausomybę skirtingiems laikmečiams. Tačiau pats skirstymas sukuria laikmečius, o ne laikmečiai padiktuoja, kaip bus skirstoma“.
Bruno Latour „Mes niekada nebuvome modernūs“

1.

„Philips“ (dabar žinomas kaip Brouckère’o) dangoraižis buvo pastatytas 7-ajame dešimtmetyje, vykstant radikaliems visuomeniniams ir ekonominiams pokyčiams. Urbanistinė aplinka Briuselyje itin išraiškingai įkūnija kintančias meto idėjas ir vyraujančias normas. Miesto audinyje liko gilūs pėdsakai, kuriuos nuo to laiko išsamiai aprašė daugybė autorių. Galime aiškiai matyti, kad pokyčiai palietė ne tik statybos industriją, bet ir visą materialiąją ekonomiką. Metinis benzino sunaudojimo augimas niekada nebuvo toks spartus kaip 1960–1970 m., kai per dešimtmetį padvigubėjo. Būdai, kuriais produktai – tarp jų ir pastatai – buvo kuriami, visiškai pasikeitė. Išaugo betono paklausa. Statybinių medžiagų gamyba tapo vis labiau industrializuota, o tai ilgainiui lėmė tūkstančių mažų kompanijų ir amatininkų bankrotą. Būtent 7-ajame dešimtmetyje „iki baltumo įkaitusi modernybė“1 veržėsi pirmyn tarsi neišvengiama fronto linija daugybėje skirtingų visuomenės sričių.

Bet modernybė tuo pat metu ieškojo naujų formų. Tai buvo estetinių eksperimentų metas, davęs postūmį ir išlaisvinęs visą dizainerių bei verslo kūrėjų kartą. Modernybė prisidėjo prie gyvenimo sąlygų gerinimo Briuselyje ir visoje Europoje, taip pat lėmė patogesnę profesinę aplinką, panaikindama (arba perkeldama) sunkiausius ir purviniausius darbus.

Šiandien Briuselis išgyvena išlikusių modernistinių pastatų rekonstrukcijos bangą. Pradedant 10-uoju dešimtmečiu, nemaža dalis šių, dažniausiai visuomeninių, pastatų patyrė vienokią ar kitokią transformaciją. Paprastai tai buvo daroma atnaujinant fasadus ir bendrą statinio išvaizdą – interjerą bei eksterjerą – be jokio ryšio su pirminiu sumanymu. Midi, Finansų, Astro dangoraižiai – visi buvo pakeisti atsikratant jų autentiško medžiagiškumo, siekiant sutapatinti juos su kitais pastatais, iškilusiais praėjusio amžiaus pabaigoje. Nors struktūra ir išlaikyta, apdailos medžiagų pasirinkimas dažniausiai būdavo motyvuotas noro suteikti statiniui naują „odą“, švelnų ir nepavojingą paviršių. Tarsi 7-asis dešimtmetis, jau tapęs nemenka kolektyvine trauma, niekada nebūtų įvykęs. Panaikindamas autentišką medžiagiškumą, Briuselis mėgino paslėpti šių dangoraižių spinduliuojamą labai stiprų politinį bei ideologinį krūvį: tikėjimą technologinio augimo ir mokslinio racionalizmo vedinais visuomenės progresu ir emancipacija. Šie nauji apvalkalai tiesiog konstatavo faktą, kad „pastatai buvo perdaryti iš naujo“. Modernybė tebebuvo kontekstas, kuriame šie pastatai buvo vystomi (ir išlieka kontekstas, kuriame gyvename iki šios dienos), bet 10-ajame dešimtmetyje ji neteko savo dominuojančios avangardinės estetikos pozicijos. Už jos slypėjęs ideologinis projektas mirė. Miglotai apeliuodama į korporacinį postmodernizmą, rekonstrukcijos nihilizmo ideologija atsidūrė akistatoje su modernybės progreso ideologija.

Brouckere’o dangoraižio terasa – Briuselio “Manhatano projekto” palikimo dalis. “Rotor” nuotrauka

2.

Nuo 2019-ųjų Brouckère’o dangoraižis yra pirmas transformacijų eilėje. Tačiau nutildyti šį milžiną, išraiškingai pasakojantį apie jį pagimdžiusį laikmetį, ne taip lengva. Pačioje miesto centro širdyje, Anšpacho (Anspach) bulvare, dunksantis dangoraižis mums primena 7-ojo dešimtmečio urbanistinę ideologiją. Pastato cokolis (jį sudaro pirmi trys statinio aukštai) tokio pat aukščio, kaip ir šiauriniame Briuselyje stovinčių į jį panašių WTC (Pasaulio prekybos centro) dangoraižių platformos, kurios yra žymiojo Briuselio „Manhatano projekto“ dalis. Jų pjedestalai – gigantiškų urbanistinio planavimo, siekusio susieti miesto šiaurinę dalį su jo centru, užmojų liekanos. Dangoraižių platformos trečiajame aukšte turėjo būti sujungtos pėsčiųjų tiltais, o visas žemės paviršius – pakeistas tik mašinoms skirtu kelių tinklu. Praėjus pusei amžiaus, Anšpacho bulvaras tapo pėsčiųjų zona.

Nuo pat pradžių Brouckère’o dangoraižis buvo kritikos ir diskusijų objektu. Kai kurie pasisakė už visišką jo sunaikinimą ir siekė toje vietoje sukurti autentiško urbanistinio audinio imitaciją. Kiti norėjo radikaliai pakeisti jo išvaizdą, kaip buvo pasielgta su daugybe pastatų 10-ajame dešimtmetyje. Bet šios idėjos tik būtų pakartojusios klaidas, padarytas statant dangoraižį – liktų neįvertinta to, kas jau egzistuoja, kokybė. Po 50 metų galima drąsiai teigti – Brouckère’o dangoraižis tapo Briuselio miesto centro dalimi, lygiai kaip Vertybinių popierių biržos (Bourse) laiptai ar Anšpacho bulvaras. Todėl, užuot „kovojęs“ su statiniu, naujasis šiuo metu įgyvendinamas Brouckère’o dangoraižio (dabar pavadinto „Multi“) projektas sieks paskatinti jo ir miesto susitaikymą.

Šiam siekiui įgyvendinti prireiks sukurti naują ryšį tarp Brouckère’o dangoraižio ir jo aplinkos bei tokiu būdu pasakoti apie kitus modernistinius, daugiausiai visuomeninius pastatus, Briuselyje iškilusius panašiu metu. Tai jau minėtas WTC dangoraižis, buvęs Centrinis bankas (Générale de Banque), Bendruomenės kredito (Crédit Communal) būstinė, Administracinis valstybės centras ir kt. Visi šie statiniai, kaip ir Brouckère’o dangoraižis, laikomi pasenusiais, yra persmelkti didingumo ir mokslinio racionalizmo ideologijos. Tačiau jų statybos mobilizavo didžiausius to meto Belgijos talentus, o tai minėtiems pastatams neabejotinai suteikė išskirtinę kokybę, tad jų nereikėtų vertinti vienašališkai. Deja, šiuo metu beveik visiems išvardytiems objektams gresia išnykimas. Iš dalies tai susiję su techniniais klausimais, iš dalies – su nesusiformavusia kultūrine integracija.

3.

Kai kurioms pastato detalėms įgyvendinti buvo sutelktas toks didelis dėmesys, kurio negalima paaiškinti paprasčiausia funkcionalizmo logika. Brouckère’o dangoraižio fasadą dengiantys aliuminio profiliai yra puikus to pavyzdys. Nors gali pasirodyti, kad jie atlieka tam tikrą struktūrinę funkciją, tačiau jiems čia būti nėra jokios techninės priežasties. Jie nebūtini. Jie yra ne kas kita, kaip funkcionalizmo alegorija. Tai sufleruoja, kad projekto autoriai ne visiškai tikėjo „forma seka funkciją“ idėja, todėl pastatą papildė techninėmis fasado dekoracijomis, turėjusiomis pabrėžti jo vertikalę. Šiuo veiksmu jie de facto pripažino, kad funkcionalumas nėra vienintelis argumentas, kuriuo reikėtų vadovautis bandant suprasti šį statinį.

Brouckère’o dangoraižis išsiskiria, galima sakyti, atviru medžiagiškumu – aliuminiai profiliai primontuoti prie fasado be apdirbimo ar dažymo. Cokolį dengiančio mėlyno kalkakmenio paviršius yra skaldytas, taip tarsi įtvirtinant jo akmeniškumą. To meto straipsnyje2 žemesnioji pastato dalis apibūdinta kaip specialiai atvira betoninė struktūra, neapdirbtumą pabrėžiant mėlyno kalkakmenio plokštėmis. Norit pagaminti tokią apdailą, 1969-aisiais 347 kubiniai metrai akmens luitų buvo atvežti iš Belgijoje esančio Heno (Hainault) akmens karjero. Šio Belgijos požemių mineralo par excellence pasirinkimas – neatsitiktinis.

Tame pačiame straipsnyje rašoma, jog dangoraižyje įrengtas stiklo fasadas, „kokio nerasime niekur kitur Belgijoje“. Tai aiškiai rodo apgalvotas projekto autorių pastangas stimuliuoti inovacijas atskiruose industrijos sektoriuose, tam tikslui pasitelkiant patį pastatą. Anksčiau minėtame WTC dangoraižių – labai panašaus projekto, realizuoto to pačių „Groupe Structures“ architektų keletu metų anksčiau negu Brouckère’o dangoraižis – pavyzdyje matome, kad cokolio apdailai buvo panaudotas raudonas marmuras, išgautas Belgijos Filipvilio (Philippeville) regione. Pastate taip pat įrengti Belgijoje sukurti ir pagaminti liftai. WTC dangoraižių projekto vystytojas Charlie’is de Pauw interviu teigė: „Tai giliai įsišaknijusi, stipri ir dinamiška ekonomika, kuri turi tempti paskui save visą pramonę, tiek šalies viduje, tiek eksporte.”3 Pasidaro labai aišku, kad koncepciniai pastato autorių pasirinkimai, bent jau dalinai, buvo nulemti jų įtakos vietinei ekonomikai.

4.

7-ajame dešimtmetyje plieninių struktūrų, prabangių liftų ar save laikančių fasadų pasirinkimas buvo būdas įžiebti vietines inovacijas. Užsakymai vietinei kalnakasybos pramonei – to paties socialinio projekto dalis. Šie sąmoningi pasirinkimai turėjo įtakos ne tik techninei pastatų pusei, bet ir pačiai architektūrai. Dabar minėtos ūkinės veiklos sritys perimtos tarptautinių korporacijų ir perkeltos į kitas pasaulio dalis. Bet koks galėtų būti šiandienis jų atitikmuo?

Pastaraisiais metais Briuselyje daug iniciatyvų stengiasi kuo mažiau paveikti aplinką ir remtis žiedinės ekonomikos principais, naudojant konstrukcinius elementus. Kartu su CONIX RDBM architektais bei užsakovu „Whitewood“, „Rotor“ architektai „Multi“ projekto rekonstrukcija siekia stimuliuoti šias veiklas, panašiai kaip pradinis modernistinis projektas skatino vietinę ekonomiką ir inovacijas. Tokiu būdu statybų procesas įsitrauks į naują socialinį projektą: nukreipti statybų sektoriaus išjudintus medžiagų srautus taip, kad pastarieji taptų akstinu kokybiškesniems ir mažiau aplinką niokojantiemstiems pastatamsams negu tradicinės statybų praktikos.

„Multi“ projektas visus šiuos tikslus siekia įgyvendinti keliais skirtingais būdais. Pirma ir svarbiausia – skirti dėmesį jau egzistuojančioms kokybėms. Tai užduotis, kurią įveikti šiandien greičiausiai yra kiek paprasčiau, kadangi pastato privalumai ir trūkumai dabar lengviau pastebimi, nei tuomet, kai kritikai karštai pliekė arba gyrė ką tik iškilusį dangoraižį. Todėl teko permąstyti cokolio stogo kaip urbanistinės terasos idėją ir ištaisyti problemišką interjero bei eksterjero santykį pirmame aukšte. Tai reiškė darbą su medžiagomis ir elementais, esančiais objekte, bandant juos išsaugoti (taip bus elgiamasi ir su anksčiau minėtu fasade esančiu mėlynu kalkakmeniu) arba ieškant jiems naujų panaudojimo vietų projekte (aliuminio profilių atveju). Be to, „Rotor“ architektai taip pat norėjo, kad projekte būtų panaudoti kitų to paties laikotarpio šiuo metu Briuselyje rekonstruojamų pastatų elementai, tokiu būdu pabrėžiant gabių praeities kūrėjų darbus ir aukštą jų kokybę. Visi šie žingsniai reikalauja intymaus, atsargaus ir aiškaus santykio su miesto pokariniu paveldu.

Medžiagų ir elementų rinkimas. “Rotor” nuotrauka
Medžiagos išrenkamos jų pernaudojimui. “Rotor” nuotrauka

Visų antra, norima neapsiriboti tik medžiagų, esančių pačiame dangoraižyje ar jo giminaičiuose Briuselyje, integracija. Todėl buvo nuspręsta atverti projektą visoms sostinėje išsaugotoms medžiagoms. Nusibrėžtas tikslas, kad mažiausiai 2 % visų integruotų elementų projekte būtų pernaudoti (neskaitant 86 % išsaugomų pastato struktūrinių dalių). Du procentai gali pasirodyti mažai, bet 2019-iesiems tai labai ambicinga riba, turint galvoje antrinio panaudojimo sektoriaus būklę.4 Du procentai reikštų išjudinimą sektoriaus, kuris traukėsi ištisus dešimtmečius. Architektai tikisi, kad toks žingsnis, nieko neromantizuojant, sukurs naują antrinių medžiagų paklausą, o kartu ir naujas įdomias veiklas bei įžiebs pagarbą anksčiau naudotiems resursams.

Visi šie pasirinkimai, jungiantys socialinį ir ekonominį sektorius su statyba, buvo esminiai dėmenys, sprendžiant architektūrinius projekto klausimus. Tai strategija, kuri iš naujo apibrėžia architektūros santykį su ekonominėmis veiklomis, kartu remiant statybų sektorių, ir nustato naują santykį su modernistiniu paveldu. Žvelgiant anapus anapus nostalgijos ar nepasitenkinimo.

Iš anglų kalbos vertė Tautvydas Urbelis

Teksto autoriai – architektų biuras „Rotor“: Arne Vande Capelle, Lionel Billet, Lionel Devlieger, Maarten Gielen

/ / /

1 Haroldo Wilsono kalbos „Darbo planas mokslui“, pasakytos 1963 m. spalį, fragmentas.

2 „Le complexe Philips à Bruxelles“ // „Architecture“, n°92, 1969 m. lapkritis–gruodis.

3 Dokumentinis filmas „“Charlie De Pauw: promoteur“”, 1983.

https://www.sonuma.be/archive/charlie-de-pauw-promoteur​. Originali citata: “C’est l’économie profonde,forte, dynamique, qui doit emporter derrière elle toute l’industrie, tant à l’intérieur qu’à l’exportation.”

4 Nuo 2013-ųjų fiksuojama „Rotor“ ir jų partnerių www.opalis.eu