Tema
Populiariausi
Sekite naujienas socialiniuose tinkluose      

Jurij Dobriakov: Gamtos metanaratyvai

2020 m. spalio 7 d.

Jurij Dobriakov: Gamtos metanaratyvai

Kai visuomenė pastato didžiąją dalį kasdieniam gyvenimui ir išlikimui būtinos infrastruktūros, ateina laikas statiniams, kuriuos galima vadinti „prabangos architektūra“. Griežtai tariant, jie nėra būtini, tačiau didina visuomenės savivertę ir gerina emocinį klimatą. Tai yra laisvalaikiui ir poilsiui skirti objektai tiek miesto, tiek gamtos aplinkoje – žaidimų aikštelės, parkų ir skverų įrengimai, lauko treniruokliai, stovyklavietės su lauko baldais, mediniai pažintiniai takai miškuose ir pelkėse, medžių lajų takai ir apžvalgos bokštai. Visgi įdomiau mąstyti apie tokius objektus gamtoje, nes (ypač Lietuvoje) jie yra glaudžiai susiję ne tik su fiziniu patogumu, bet ir su romantinėmis idėjomis, nacionaline savivoka, grožėjimusi gimtais kraštovaizdžiais. Tačiau dažniausiai jų ideologinės funkcijos ir psichologinis poveikis nesulaukia detalesnės analizės – galbūt dėl apgaulingo elementarumo ir vizualinės mimikrijos („ištirpimo“ gamtinėje aplinkoje). Šie objektai nėra tai, kas pirmiausia iškyla mintyse pagalvojus apie architektūrą, ir vis dėlto jie reikalauja kritinio apmąstymo būtent kaip reikšmingos, erdvės suvokimą stipriai veikiančios architektūrinės sistemos.

Toks kritinis budrumas minėtų „mažosios architektūros“ formų atžvilgiu nereiškia, kad jos įkūnija kokias nors piktas, manipuliatyvias intencijas. Priešingai, šis kraštovaizdžio „įrėminimas“ dažniausiai yra labai malonus akiai ir suteikia naudojimo džiaugsmą, nevalingą pasididžiavimą mūsų gebėjimu gražiai tvarkyti ir prižiūrėti gamtą. Visada smagu įkopti į dailiai sukonstruotą, medinių pilių architektūrą imituojantį „etno-tek“ (ethno-tech) estetikos apžvalgos bokštą ir pamatyti kvapą gniaužiantį ikonišką lietuvišką laukų, miškų ir upių vingių panoramą. Tačiau nulipus nenorom kyla klausimų: kokie mechanizmai čia veikia? Kodėl mums reikia to pakilimo virš žemės ir to visa aprėpiančio žvilgsnio iš viršaus? Kaip tai formuoja mūsų santykį su kraštovaizdžiu, gamta ir „sava žeme“?

Apžvalgos bokštas, Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį labai išpopuliarėjęs kraštovaizdžio architektūros žanras, turbūt akivaizdžiausiai atskleidžia šiuos mechanizmus. Čia visi dėmenys į refleksiją linkusiam naudotojui turėtų būti matomi kaip ant delno: pririštumo prie žemės paviršiaus įveikimas, kraštovaizdžio regėjimas be papildomų techninių priemonių neįmanomu būdu, praktiškai įgyvendinta beveik dieviška perspektyva. Tai archetipinis žvilgsnis į didingą vaizdą, the sublime, paradoksaliai tuo pat metu leidžiantis ne tik pajusti to vaizdo neaprėpiamumą (ir savo menkumą), bet ir pasijusti jo šeimininku. Žvilgsnio iš apžvalgos bokšto (idealiu atveju – aukščiausio šalyje) suvaldyti idiliški Lietuvos peizažai tampa dar labiau „mūsų“. Tačiau matyti kraštovaizdį iš tokio taško ir būti jame vienu metu neįmanoma. Priartėdami prie jo visumos akimi, kūnu tolstame nuo gamtos kaip visomis juslėmis patiriamos erdvės. Žvalgymosi veiksmo išskyrimas sukuria saugią distanciją tarp žvelgiančiojo ir jam atsiveriančios teritorijos, kurios dalys (pavyzdžiui, jei tai yra draustinis arba pelkė) jo kūnui gali būti apskritai neprieinamos.

Kiek mažiau šie percepciniai ir psichiniai procesai gali būti matomi tokiuose objektuose kaip pažintiniai miško takai, mediniai takai pelkynuose, medžių lajų takai ir t. t. Tačiau principas čia labai panašus: jei suvoksime gamtines teritorijas – miškus, pievas, riedulynus, aukštapelkes – kaip didesnį ar mažesnį chaosą (nors, be abejo, kruopščiai tvarkomą, kad ir tam, jog būtų išsaugotas jų „natūralumas“), žygeiviui ar turistui siūlomi orientyrai ir maršrutai padeda tą chaosą bent kažkiek suvaldyti ir žengti į nežinomą ar nesaugią teritoriją neprarandant sąlyginio komforto. Taigi gamta tarsi „pasiduoda“ kultūros įsiskverbimui išsaugodama savo „nepaliestą“ estetiką (juk tokia kelią gamtoje siūlanti infrastruktūra ir pati turi būti sukonstruota iš gamtinių medžiagų, kaip įmanoma „natūralesne“ maniera). Visgi tas iš urbanizuotos erdvės atkeliavusio svečio saugumo jausmas yra trapus ir jį gali lengvai pakeisti nerimas – pavyzdžiui, kai muflonų apgyvendintame aptvertame Šauklių riedulyne virš žemės kiek pakeltas lentų takas baigiasi ir toliau seka tiesiog žolėje išmintas takelis arba kai einant išsiklaipiusiu Debesnų botaniniu taku šalia Varnių pasitinka užrašas „Takas nesaugus. Eiti draudžiama!“.

Bet kaip galėtume suvokti minėtus architektūrinius objektus, jei atsiribotume nuo jų vizualaus patrauklumo bei psichologinio poveikio ir bandytume juos apibrėžti kaip kultūrinius prasmės kūrimo įrankius? Turbūt tiksliausia būtų suvokti apžvalgos bokštus kaip chaotiškos gamtos metanaratyvus, pačią gamtą įrėminančius kaip tekstą ir prasmingą pasakojimą. Pati gamta yra abejinga prasmei ir vertei – visos jos teritorijos, visos buveinės yra vienodai reikšmingos ir vertingos. Tačiau žmogiška klasifikacija (pvz., draustinių ir rezervatų steigimas) ir, ne mažiau svarbu, architektūriniai inkliuzai tas gamtinės aplinkos vertes diferencijuoja. Tam tikrose vietose įrengiami bokštai, atodangų regyklos, pažintiniai takai kuria ypatingas tų vietų reikšmes. Jie signalizuoja: ši vieta yra svarbesnė ir vaizdingesnė už kitas, jos pasakojimas yra įdomesnis ir informatyvesnis. Nutiestas paprastomis „gamtiškomis“ technologijomis „papildytas“ maršrutas per vieną ar kitą teritoriją apskritai siūlo tariamai optimaliausią būdą ją skaityti susidarant veiksmingiausią jos įspūdį ir nenukrypstant į mažiau reikšmingas dalis, lyg kokia romano santrauka. Žinoma, svarbus motyvas yra žalos gamtai mažinimas, tačiau neabejotina, kad šie objektai turi ir kultūrinę paaiškinančių metanaratyvų konstravimo funkciją.

Grįžtant prie „prabangos architektūros“ idėjos – iš tam tikrų vertybinių pozicijų būtų galima sukritikuoti tokią infrastruktūrą, kaip tenkinančią vien lengvo gamtos vartojimo siekiančių žmonių poreikius, kartu ir ribojančią ar niveliuojančią gamtos patyrimo ir įprasminimo būdų įvairovę, įspraudžiančią ją į „pažinimo“ arba „grožėjimosi“ kategorijas. Kita vertus, reikia pripažinti, jog tai neabejotinai yra tendencija, kuri tęsis ir dėl to, kad įvairios valstybinės ir tarpvalstybinės infrastruktūros į tai investuos. Juk tuomet, kai yra užtikrintos bent jau minimalios demokratinio visuomenės sugyvenimo sąlygos, lengviausia demonstruoti tolesnę raidą būtent tokio dekoratyvesnio aplinkos tobulinimo keliu. Svarbus ir turizmo skatinimo motyvas, kuriam taip pat būtinas lengvas ir sklandus gamtos – nacionalinio pasididžiavimo – perskaitomumas. Taigi gamta, tikėtina, vis labiau panašės į tekstą, kurio pasakojimo linija bus kruopščiai konstruojama ir apaugs įvairiais metatekstiniais komentarais, tapdama vis skaidresnė ir „paaiškinta“, o pagal visus šiuolaikinius kanonus didžiausią galią turės dievišką žvilgsnį įgyjantis gamtos „skaitytojas“.

Pastaruoju metu galima pastebėti, kad pavieniai menininkai vis dažniau atkreipia dėmesį į įvairias su gamtos ir kultūros hibridais susijusias kuriozines situacijas, kad ir nebūtinai tiesiogiai kalbėdami apie šiame tekste aptartą architektūrinį gamtos „įrėminimą“. Toks gebėjimas atsispirti vien hipnotizuojančiam gražių įerdvintų pasakojimų poveikiui yra labai svarbus kritinio sąmoningumo elementas. Ar jis taps platesnės visuomenės savivokos dalimi ir ar bandysime iš pamatų permąstyti savo santykį su gamta bei įprastiniais jos patyrimo būdais (nesakau, kad apžvalgos bokštus reikia nugriauti) – ateities klausimai.