Tema
Populiariausi
Sekite naujienas socialiniuose tinkluose      

Ieva Zigmantaitė: Architektūra yra jausmas

2020 m. rugsėjo 29 d.

Ieva Zigmantaitė: Architektūra yra jausmas

Jau beveik vidurnaktį leidiesi nepažįstamame Denverio oro uoste. Čia pasitinka tamsa ir šviesa. Nakties tamsa, skrodžiama balto, ryškiai apšviesto, palapines primenančio tentinio oro uosto stogo. Sunkiai suvoki, kas tai, nes kelionė buvo sunki ir esi pavargęs. Žinai tik, kad netrukus padėsi pėdą naujoje šalyje, naujame žemyne. O neįprasti pirmo pamatyto pastato ornamentai dar labiau stiprina kirbančias mintis, kad laukia kitokia, visiškai nauja patirtis.

Po kurio laiko vėl sėdi „American Airlines“ lėktuve, kuris leidžiasi Denverio priemiestyje. Už baltų tentinių oro uosto stogo piramidžių matydamas tolumoje snieguotas kalnų viršūnes, jauti, kaip visas kūnas pašiurpsta. Prisimeni pralėkusias dienas kalnuose ar jų papėdėje esančiame Denveryje, nujauti, kad laukia serpantinų keliai, karštosios versmės ir beprotiški šokiai aukštai kalnuose. Širdis suvirpa, nes jau žinai. Ir tam pakanka vieno pastato stogo, kuris pasakoja apie pragyventus metus ir beria užuominas, kas netrukus įvyks uolėtoje, kaubojų pamiltoje Kolorado valstijoje. Tai oro uostas, kuris savo forma, spalva ir šviesa atliepia valstijos vizitinę kortelę – kalnus. Kalnus, kurie nepalieka abejingų nei nuolatinių, nei laikinų valstijos rezidentų. Tų, kurie neria į jų gilumą, ar tų, kurie lieka papėdėje įsikūrusiuose miestuose.

Trečią kartą, net kai už tūkstančio mylių esi, netyčia to oro uosto nuotrauką pamatęs, mintimis ten persikeli. Ne į oro uostą, bet į akimirką, kai pirmą kartą žengei ant dar niekada nepaliestos žemės, kai sėdai į automobilį ir įsiliejai į to krašto gyvenimą. Tai prisiminimo jausmas, kurį lydi krūva kitų. Nors gyvenimas Kolorade prabėgo ne oro uoste, jis savo spygliuotu, kalnų viršūnes imituojančiu stogu prieš akis paberia viską, kas ten įvyko. Visuma to, ką matėme, kur buvome ir su kuo patyrėme dalykus. Tai pastatai, vieta, žmonės, su kuriais juos aplankėme, ir mūsų išgyvenimai ten. Dienos, mėnesio, metų ar viso gyvenimo.

Žmogui keliaujant ar iškeliaujant į naujus kraštus, ten pamatyti pastatai pasakoja apie tą vietą bei kuria naują istoriją ten. Bet būna ir atvirkščiai, kai vieta ir jos istorija pasakoja naujam pastatui, koks jis turėtų būti.

Palei Nerį nusidriekęs, vasarą nuo medžių gausos pažaliavęs Antakalnis, kuris už Kareivių gatvės tilto jau vadina save Valakampiais, yra jausmų katilas daugybei vasarotojų. Tų, kurie, užuot keliavę už miesto, karštą vasaros savaitgalį renkasi miesto prieigose įsikūrusius paplūdimius, tų, kurie besimėgaudami senamiesčio lapuočiais visgi išsiilgsta pušų aromato ir nori valandai ištrūkti iš bet kokios mūro apsupties. Gyveni ramiai, kol žinai, kad gamtos vaikas, tūnantis viduje, visada ras prieglobstį netoliese, visai čia pat, mylimo miesto pakraštyje. Tačiau pasklinda žinia, kad kampelyje, kuris daug kam yra pabėgimo nuo betono plytų oazė, bus kažkas statoma. Kai kam neramu, kad tik ne skarda ir ne mūras būtų, kai kam apskritai nesuprantama, kam reikalingas statinys erdvėje, kuri yra ir turi būti tiesiog gamta.

Kaip nėra vaistų nuo strazdanų, taip nė vienas būsimas architektūros objektas nėra apsaugotas nuo išankstinio nusistatymo, subjektyvios, jausmais paremtos nuomonės ar kritikos, ypač jei jis numatytas erdvėje, kuri turi gana aiškų naratyvą. Toks likimas ištiko ir naujai iškilusį kūrybinių industrijų centrą Valakampiuose.

Andrej Vasilenko nuotrauka

Jis iškilo ten, kur miestiečiai keliauja, kai pasiilgsta ramybės. Keliauja su knygomis krepšeliuose, su kamuoliu kuprinėje ar molbertu ant pečių. Iškilo ir visi nutilo. Pastatas išaugo tarsi medis tarp kitų. Ilgomis, vertikaliomis lentomis apkaltas statinys kone išnyksta gamtos fone. Pradžioje buvęs šviesus, lyg jaunos pušies kamienas, šis pastatas sensta kartu su pačia gamta. Metams bėgant tamsėja, įgauna naujų atspalvių, kaip ir pamiškė, kuri jį globoja. Rodosi, kad statinio čia ir nėra. O ir užsukus į vidų jausmas tarsi būnant lauke, nes pastatas šviesus, nestokojantis tikro medžio, su dideliais langais, pro kuriuos žvelgdamas tarsi esi lauke.

Dvi istorijos, dvi skirtingos kultūros, žemynai ir kontekstai, kuriuose kyla pastatai. Vienas kuria jausmus ar kursto prisiminimus atvykėliams, kitas papildo juos tokius, kokie jie jau yra. Abiem atvejais statinys yra tik fragmentas dėlionės, kurią galvoje konstruoja žmogus. Kaip ši detalė įsikomponuos į visumą, jau pastato autoriaus ir užsakovo galvosūkis. Tačiau, prieš pradedant ją kurti, svarbu pamatyti ir įsigilinti į bendrą paveikslą ir jau egzistuojančias detales, nes kai kurių iš jų keisti nebus galima.

Netrukus ant Tauro kalno iškils Tautos namai. Modernių statinių kontekste gana lakoniškų, tačiau, lyginant su Vilniaus senamiesčio statiniais, kiek ekstravagantiškų formų trys balti pastatai. Tauro kalnas – vieta, kuri kiek-vienam Vilniaus gyventojui ir jo svečiui kelia jausmus. Kai kas iš mūsų čia piešė Vilniaus peizažą, kai kas vasarą su šeima ėjo pro šalį, kai kas po vidurnakčio čia vyko ankstyvų pusryčių į visą parą dirbančią užeigą, kai kas tiesiog ant senųjų Profsąjungų rūmų stogo gėrė alų.

Andrej Vasilenko nuotrauka

Be abejonės, kalnas turi gerokai senesnę istoriją nei pastarųjų dvidešimt penkerių metų įvykiai. Tai kadaise lietuvių moderniosios kultūros kūrėjų nupirktas sklypas rytinėje dalyje, evangelikų kapinės viršuje ir Sovietų Sąjungos intervencija, viską sumaišiusi sau palankia linkme. Retas vilnietis, o juolab miesto svečias išmano istorinį ir archeologinį kalno kontekstą. Ir neišmanys, jei jis nebus papasakotas naujų statinių: jų formos, paskirties, išdėstymo ir, žinoma, aplinkinės viešosios erdvės. Tos, kurioje bus išgerta pirma kava, surūkyta pirma cigaretė ir pradėta asmeninė pažintis su nauju pastatu. Jei tai atsitiks.

Būdami šiame Neries krante mes pripratę jausti miesto istoriją, senamiestį, savo patirtį čia ir kaip visa tai niveliuojasi tarpusavyje. Greitu metu išdygsiantys modernūs, Gedimino pilies bokšto aštuoniakampį primenantys pastatai tarsi užsimena apie tai, tačiau jei nesi vilnietis, kuris trokšta rasti tą aštuoniakampio sąsają, istorijos, kurią pasakoja naujoji architektūra vien savo forma, gali nepakakti. Gali būti, kad paprastam žmogui vis dėlto reikėtų skliautuoto stogo aliuzijos ar plytos ornamento, kad būtų lengviau rasti bendrumą su istoriniu Vilniaus kontekstu ir jo emocija. Ir net jei pats pastatų trio savaime puikus, ar ne vieta jam kitame Neries krante, pas brolius modernistus? Kol nauji statiniai dar tik kyla, apie juos kalbame viešai ir aiškinamės jų būsimą reikšmę, tačiau kai viskas baigsis, ar aukštai iškilusi moderni architektūra nepasimes senamiesčio kontekste ir neliks nesuprasta miesto svečio, kuris šią vietą pasieks eidamas pro įmantrų ir jausmų pilną baroką?

Pamilti pastatus skatina ne tik plytų eiliavimas, bet ir jų atvirumas bei dialogas su visuomene. Architektūra, kuri kviečia užeiti, kuri yra atvira visiems, visada bus labiau mylima nei erdvės, prieinamos tik išrinktiesiems. Nesvarbu, ar tai būtų komercinis statinys, ar viešosios paskirties erdvė.

Vieni pirmųjų, kurie rado ryšį su visuomene, – tai „Swedbank“ savininkai. Statydami centrinės būstinės pastatą Konstitucijos prospekte, jie savo lėšomis įkūrė atvirą terasą, ši tapo traukos objektu dešiniajame Neries krante. Prieinama visiems norintiems pasigrožėti Vilniaus senamiesčio panorama, rengti fotosesijas ar tiesiog praeiti pro šalį, ji sukūrė daugybę asmeninių refleksijų, kurių dalis šiandien įamžintos kažkieno namuose ant sienos kabančioje fotografijoje. Ir nesvarbu, kad dešiniojo Neries kranto modernioji architektūra kartais kvestionuojama dėl veržlaus ekscentriškumo, dažnai keliančio trumpalaikį susižavėjimą, tačiau stokojančio ilgalaikės kvartalo plėtros vizijos. Kol erdvės įsileidžia miestiečius, tol miestiečiai įsileidžia jas į save. O žmonės mėgsta save.

Andrej Vasilenko nuotrauka

Kitas pavyzdys – šalia viešbučio „Courtyard by Marriott“ įkurta vieša urbanistinė erdvė, kuri per trumpą laiką pelnė miestiečių simpatijas. Žmonėms tiesiog gera būti ten, kur gražu ir atvira, šalia pastatų, kurie spinduliuoja svetingumą.

Toks yra ir MO muziejus, su visuomene bendraujantis per atvirus renginius. Net jei pats pastatas architektūros požiūriu kažkam nepatinka, jis tampa mylimas dėl savo draugiškumo. Kol žmogus jaučia, kad yra kviečiamas, laukiamas ir gali bet kada apsilankyti tam tikroje erdvėje, tol jis ja žavėsis, ji jam bus graži. Ir kaip visi geri žmonės yra gražūs, taip visi atviri ir draugiški pastatai yra gražūs. Ir kaip ne visi gražūs žmonės yra geri, taip ne visi gražūs pastatai yra patrauklūs, jei tik jie yra uždari ir arogantiški.

Tad kokią emociją sukurs ir kokią istoriją papasakos Tautos namai, jau ne tik architektų, bet ir tų, kurie administruos šias erdves ir kvies į jas svečius, darbas. Apie objektą kalbame ne tik kaip apie koncertų vietą, kas yra pirminė ir neatsiejama naujo statinio funkcija. Kalbame apie atvirus renginius, parodas, vietą diskusijoms ir pašnekesiams bei urbanistinę erdvę. Tad klausimas, kas paskatins sustoti minant dviratį ten, kur seniau jautėmės gerai, tačiau kur šiandien viskas iš esmės yra kitaip.

Kartais gražiausias ir mylimiausias pastatas visą gyvenimą gali būti apgriuvusi troba. Troba, kurioje vaikystėje aidėjo juokas, kurios prieangyje tvyrojo nerūpestingumas, o vakarą užbaigdavo močiutės apkabinimas, pasaka, sekama švelniu balsu, ir besąlyginė meilė. Troba, kurioje visada buvome laukiami. Kartais galime nekęsti prabangaus namo, kurį suprojektavo pripažintas architektas, jei jame gyvenome lydimi triukšmo, nesantaikos ar nelygybės jausmo, jei ten buvome engiami, išnaudojami ar tiesiog pamiršti. Jei tame name mūsų niekas nelaukė. Nemėgstame pastatų, kuriuose negera būti. Tai jausmas. Architektūra yra jausmas.